Tomis dienomis Marija susiruošusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą. Ji nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elzbietą. Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios.
Ji balsiai sušuko: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius! Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?! Štai vos tik tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose. Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“.
O Marija prabilo: „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos, nes didžių dalykų padarė man Viešpats, ir šventas yra jo vardas! Jis maloningas iš kartos į kartą tiems, kurie jo klauso. Jis parodo savo rankos galybę ir išsklaido išdidžios širdies žmones. Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius. Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia. Jis ištiesė pagalbos ranką savo tarnui Izraeliui, kad minėtų jo gailestingumą, kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams – Abraomui ir jo palikuonims per amžius“.
Marija prabuvo pas Elzbietą apie tris mėnesius, o paskui sugrįžo į savo namus. (Lk 1, 39–56)
DIEVAS, KURIS NUSTEBINA, mons. A. Grušas
Šioje vienintelėje Evangelijos scenoje, kurios veikėjai yra tik moterys, nuostabiai aprašyta, kaip Dievas ateina pas žmogų. Dviejų moterų tikėjimas leidžia Dievui jas aplankyti.
Marija su Elzbieta yra giminaitės ne vien dėl to, kad jas sieja kraujo ryšys, bet ir todėl, kad jos patiria panašius išbandymus. Jų nėštumai neįmanomi, vyrai skeptiški, vaikai „ypatingi“. Gyvenime mes vieni kitus suprantame dėl dviejų priežasčių: arba todėl, kad mums nutinka tie patys dalykai, arba todėl, kad sugebame įeiti vienas į kito širdį.
„Ji nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elzbietą“…
Pagal visus nuostatus pirmiausia Marijai būtų reikėję pasveikinti Zachariją, kaip namų šeimininką, tačiau jis, kunigas ir religingas žmogus, skirtingai nei dvi Dvasią priėmusios moterys, atmetė Dievo žinią ir todėl tapo kurčias ir nebylys. Evangelistas sako mums, kad tik tie, kurie yra įsimylėję, gali suprasti meilę, tik tie, kurie yra laimingi, gali suprasti tam tikrus poelgius. Zacharijas nesupranta, nes nemoka stebėtis.
Visoje šioje scenoje vyrauja nuostabos jausmas. Jei jį pašalintume, šis puslapis, o gal ir visa Evangelija netektų prasmės.
Šiandien mums trūksta sugebėjimo stebėtis. Iš esmės, bent jau patys taip manome, žinome viską, netgi ir apie Dievą. Viskam randame greitą atsakymą. Šiandien mūsų jau niekas nebestebina. Mes planuojame viską, net ir tai, kaip galime padaryti vienas kitam staigmeną. Tuo tarpu Dievas visuomet yra kažkas naujo ir nuostabaus ir todėl taip dažnai mūsų kartos gyvenime Jam nebelieka vietos…
„Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios“…
Jonas Krikštytojas dar motinos įsčiose atpažino į pasaulį atėjusį Gelbėtoją. Lukas savotiškai ironizuoja: Zacharijas, kunigas, neturi Dvasios. Jis pernelyg užsiėmęs savo pamaldumu ir ritualais, tuo tarpu jo žmona ją gauna, nes Dvasią turi tie, kurie priima Dievą. Evangelistui pirmieji Naujojo Testamento pranašai yra dvi moterys.
„Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius! Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?!“…
Iš kur Elzbieta galėjo žinoti, kad Marija laukiasi Dievo Sūnaus? Atsakymas paprastas ir nuoseklus: Dvasia, o ne paprastas žmogiškas žvilgsnis leidžia mums įžvelgti anapus. Tik tikėjimo akimis galime pastebėti Dievo žingsnius žmonijos istorijoje. Elzbieta nujaučia, kad Dievo dovana žmogui yra pats Dievas. Todėl pirmasis jos žodis yra palaiminimas, pirmasis Evangelijos palaiminimas.
Kaip sužinoti, ar Viešpats aplanko mane? Tai paprasta: žmoguje kažkas ima šokti iš džiaugsmo. Džiaugsmas – tai parašas, kuriuo Viešpats pasirašo visus savo darbus.
Susitikimas su Dievu pakeičia požiūrį į žmones, pasaulį ir gyvenimą.
Dievo patirtis negali būti apribota sekmadienine buvimo bažnyčioje praktika. Jis yra ten, kur esame mes patys. Mums nereikia Jo užkariauti. Jis yra dovana, kurią reikia priimti.
Ieškokime Jo savo dienų banalume ir tikrai suprasime, kad Jis jau mus surado…
Pabaigoje Marija prabyla Magnificat giesmės žodžiais. Ši Marijos malda – tai Dievo pašlovinimas žmonių gyvenime. Tai Jo Evangelija.
Dešimt kartų Marija pakartoja: tai Jis! Jis, kuris žvelgia, kuris pakelia, kuris pripildo…
Tai Jis! Tai Jis, Visagalis, daro didžius dalykus! Krikščionybės centras yra tai, ką Dievas daro dėl manęs, o ne tai, ką aš darau dėl Dievo…
Šios iškilmės geroji naujiena, kuria Marija nori pasidalyti su Elzbieta ir su mumis, yra tai, kad Dievas yra prieinamas ir kitoks, nei įsivaizdavome. Marija ir Elzbieta, neįmanomų dalykų moterys, skelbia, kad į pasaulį ateina tai, ko žmogus pats sau negalėjo duoti.
Dievas ateina, vis ateina pačiu netikėčiausiu būdu. Ar esame pasirengę būti nustebinti?…
