Gegužės 31 d. Slovakijos sostinėje Bratislavoje baigiasi tris dienas vykusi 18 GLOBSEC forumo laida. Tarptautinės ir saugumo politikos klausimams, ypač iš centro ir rytų Europos perspektyvos, skirtame renginyje dalyvauja aukščiausio rango politikai, akademikai, žurnalistai, įvairių organizacijų atstovai. Forume pasisakyti pakviestas ir arkivyskupas Paulas Gallagheris, Šventojo Sosto diplomatijos vadovas.
Jis padėkojo už kvietimą kalbėti antrą kartą iš eilės. Kaip praėjusiais metais, taip ir šiemet pagrindinis forumo kontekstas yra karas Ukrainoje, nepamirštant ir kitų karų bei konfliktų, kurie veikia visą pasaulį. Arkivyskupas P. Gallagheris pasidalijo keliomis mintimis apie solidarumą ir taiką globalioje perspektyvoje.
Arkivyskupas pacitavo garsaus savo krašto poeto kataliko Johno Donne’o 1623 metais užrašytą meditaciją. Tuo metu poetas sunkiai sirgo ir vis dar gedėjo prieš kelerius metus mirusios žmonos. Išgirdus kažkur toli skambančius laidotuvių varpus, poetą aplankė tokia metafizinė pajauta:
„Nė vienas žmogus nėra tarsi atskira sala. Kiekvienas esame gabalėlis kontinento, žemės dalis. Jeigu jūra grumstą nuplautų, Europa jau liktų mažesnė – taip pat, jei užlietų iškyšulį arba dvarą tavo ar tavo draugų. Bet kurio žmogaus mirtis nusineša dalelę manęs, kadangi aš priklausau visai žmonijai. Ir todėl niekada neklausk, kam skambina varpai – jie skambina tau“ (XVII meditacija).
Žmogaus palyginime su žemės grumstu, kuris yra platesnės tikrovės dalis, pasak arkivyskupo P. Gallagherio, atpažįstame sąsają su bibliniu žmogaus sukūrimo pasakojimu. Britų poeto pajautos esmė yra suvokimas, kad visi žmonės yra kažkaip susiję ir kad tai turi pasekmes. Būtų galima pasakyti, kad viena iš tokių pasekmių yra solidarumas, kurį šv. Jonas Paulius II yra pavadinęs įsipareigojimu dėl kiekvieno ir visų gėrio, nes visi yra atsakingi už visus. Galima sakyti, kad Johno Donne’o ir šv. Jono Pauliaus II mintys taip pat remiasi apaštalo Pauliaus metafora apie kūną, apie skirtingumą ir vienybę (žr. 1 Kor 12): kiekvienas esame tarsi skirtingas kūno narys, priklausantis tam pačiam kūnui. Todėl kai vienas kūno narys kenčia, kenčia ir likę. Kai vienas džiaugiasi, džiaugiasi ir likę.
Ši solidarumu grindžiama perspektyva nedera kraštutiniu individualistiniu požiūriu į žmogų kaip į autonomišką, save reguliuojančią ir sau pakankamą būtybę, kurios vienintelis tikslas – visais įmanomais būdais siekti tokios savirealizacijos, kaip pati nusprendžia. Kontaktas su kitomis panašiomis būtybėmis virsta susidūrimu: galbūt konkurencija, kurioje laimės smarkiausias, galbūt konfliktu, kuriame viršų paims stipriausias.
Tokioje perspektyvoje sąveika su kitais reiškia asmens, grupės ar tautos laisvės ribojimą arba pabaigą. Tokioje perspektyvoje svarbiausia ne dialogas, o tarpininkavimas. Naudojimasis teisėmis generuoja ne laisvę, bet tolerancijos arba netolerancijos formas, o taika suvokiama ne kaip tarpusavio harmonija, bet kaip konflikto nebuvimas. Tokiame kontekste tampa būtina kurti daugybę vietinių, nacionalinių ir tarptautinių taisyklių, bandančių reguliuoti teisę į savirealizaciją, kurią kiekvienas apibrėžia savaip.
Šių žmogiškame egoizme įsišaknijusių sistemų, nepaliekančių vietos draugystei ir meilei tarp žmonių ir tautų, netvarumą dar labiau išryškino šiuolaikinė komunikacija ir socialiniai tinklai. Tačiau, pasak Šventojo Sosto diplomatijos vadovo, negalima susitaikyti su tokia dalykų būkle, o raktas į geresnį pasaulį yra būtent solidarumas: jis sulaužo egoizmo prakeiksmą ir užtikrina ilgalaikę taiką, kuri nėra paprastas karo nebuvimas, tačiau teisingumo, harmonijos ir bendradarbiavimo visuma. Solidarumas kuria draugystės tarp žmonių ir tautų ryšius, kurie siekia toliau už maksimalaus pelno tikslą arba grėsmių balansavimo žaidimą. Solidarumas kuria vienybės, bendruomenės ir empatijos jausmą, peržengia laiko, erdvės, kultūrų, tautų, valstybių ir religijų sienas. Taika ir solidarumas yra dvi tos pačios monetos pusės: viena negali egzistuoti be kitos. Todėl, be kitų pagirtinų inciatyvų, turime kurti mechanizmus, kurie skiepytų visuotinę solidarumo dorybę visų ir visuose gyvenimo lygiuose. Toks yra kelias į geresnę ateitį, kur tarp žmonių ir tautų vyrauja ilgalaikė taika, GLOBSEC forumo Bratislavoje dalyviams tvirtino arkivyskupas P. Gallagheris. (RK / Vatican News)
