„Jeruzale, nusivilk savo gedulo ir skurdo drabužį, apsivilk amžinu Dievo šlovės grožiu. Atsistok aukštumoje, pažvelk į rytus ir pasižiūrėk į savo vaikus, surinktus iš rytų ir vakarų Šventojo žodžiu ir džiūgaujančius, nes Dievas atsiminė juos“ (Bar 5,1-5), - šiuos džiaugsmo sklidinus žodžius Dievo įkvėptas autorius Baruchas skyrė iš Babilono į Jeruzalę grįžtantiems tremtiniams. Žmonės, ilgus metus vargę tremtyje, buvo pilni džiaugsmo, nes pagaliau išsipildė jų svajonė pamatyti tėvų žemę ir mylimą Jeruzalę.
Šie pranašo žodžiai yra skirti ne tik izraelitams, bet ir visų laikų žmonėms, keliaujantiems į amžinąją Jeruzalę – dangaus Tėvo namus. Šiandien Bažnyčia pranašo žodžius pateikia mums, pradėjusiems adventinę kelionę. Ši kelionė turi būti džiaugsminga, nes ji baigsis prie Betliejaus prakartėlės, kur sutiksime Šventąją Šeimą ir Betliejaus Kūdikį. Todėl jau šiandien su psalmininku sakome: „Tikrai mums Viešpats stebuklą padarė, mus aptvindė linksmybe“ (Ps 125,3).
Nors adventinė kelionė yra džiaugsminga, bet jos metu reikia atlikti kai kuriuos namų darbus. Apie juos savo laiku kalbėjo šv. Jonas Krikštytojas: „Taisykite Viešpačiui kelią, ištiesinkite jam takus! Kiekvienas slėnis tebūnie užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalnelis – nulygintas. Kreivi keliai taps tiesūs, o duobėti – išlyginti“ (Lk 3,5-6). Kas yra mūsų gyvenimo tie slėniai ir kalneliai?
Slėniai, kuriuos reikia užpilti – tai mūsų dvasinės žaizdos, kurias atveria nuodėmė. Jas išgydo Susitaikinimo sakramentas. Slėniai – tai mūsų žmogiškas silpnumas, neįgalumas, kuris šaukte šaukiasi Dievo pagalbos bei gailestingumo.
Kalnai ir kalneliai, kuriuos reikia nulyginti yra mūsų perdėtas susireikšminimas, puikybė, tarsi būtume geresni už kitus; vengimas pripažinti savo klaidas ir įprotis viską neigti ar ieškoti kaltės kituose.
Neužpilti slėniai ir nenulyginti kalneliai gali tapti kliūtimi Kalėdose sutikti Betliejaus Kūdikį. Todėl Advento metu esame raginami ne tik džiaugtis ir nerūpestingai laukti Kalėdų, jas paverčiant švente be turinio, bet rekolekcijų ar maldos tyloje pabūti Dievo akivaizdoje ir paprašyti Šventosios Dvasios šviesos, kad mums patiems pasidarytų aišku, ką reikia daryti ir ko - nedaryti.
Šventoji Istorija neatsitiktinai primena, kad pirmieji Betliejaus Kūdikio draugai buvo paprasti piemenys. Jie neturėjo kuo didžiuotis, nes jų darbas buvo daugiau nei kuklus: nuo plėšrių žvėrių saugoti savo kaimenę. Visais amžiaus lengviausiai kelią pas Betliejaus Kūdikį surasdavo paprasti ir nuolankūs žmonės, tuo tarpu išdidieji likdavo savo riboto proto ir aistrų gete.
Apaštalas Paulius džiaugėsi, matydamas uolius pirmųjų amžių krikščionis ir skatino juos daryti dar didesnę pažangą. Laiške filipiečiams jis rašė: „“Meldžiu, kad jūsų meilė augtų ir augtų pažinimu ir gausia patirtimi, kad jūs mokėtumėte pasirinkti, kas vertingiau, kad būtumėte tyri ir be priekaišto Kristaus dieną, pilni teisumo vaisių per Jėzų Kristų Dievo garbei ir šlovei.“ (Fil 1,10-11). Pabandykime Advento metu paaugti Dievo ir žmonių meilėje.
Šis Adventas yra išskirtinis, nes daug dėmesio sutelksime į svarbiausią tikėjimo slėpinį – Dievo gailestingumą. Gruodžio 8 d. popiežius Pranciškus atvers šv. Petro bazilikos duris ir pakvies mus įžengti į Dievo Gailestingumo metus.
Glausimės prie Dievo Gailestingumo, kad su Jo pagalba sėkmingai pakiltume iš savo klaidų bei nuodėmių ir kad savo tikėjimo kelionėje būtume stiprūs Dievo jėga. Mes visi esame labai reikalingi Dievo gailestingumo.
Pranašas Baruchas tautai skelbė: „Dievas atsiminė juos!“ Dievas žmogaus niekuomet neužmiršta, tik mes jį dažnai užmirštame. Melskimės vieni už kitus, kad Dievo Gailestingumo veidas nušvistų mumyse panašiai, kaip jį dvasiniame regėjime matė šventoji Faustina.
Arkivysk. S. Tamkevičius
