KUN. KĘSTUTIS DVARECKAS
Dažnai, norėdami kitiems padėti, pamirštame savo ribotumą, kuris yra neatsiejamas nuo žmogiškumo. Išsigandę savo silpnumo, nenorėdami pripažinti, kad ko nors negebame, rizikuojame pradėti dangstytis po visagalio žmogaus įvaizdžiu. Kai leidžiame prašantiesiems pagalbos į mus žiūrėti kaip į galinčius suteikti išsigelbėjimą dievus, užuot buvę nuolankūs Dievo įrankiai, tada netgi tokios organizacijos kaip „Caritas“ gali tapti pragaru. Savo įžvalgomis apie silpnumo pripažinimo būtinybę, apie leidimą Dievui būti Dievu ir leistis Jo visagalybei reikštis mūsų silpnumuose, „Carito“ padalinių susibūrime dalijosi kunigas Kęstutis Dvareckas.
Savo kalbėjimą norėčiau pradėti laiško Korintiečiams eilute: „Gana tau mano malonės, nes mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume“, kurią tenka pripažinti kaip tiesą, kuri nesugėdina, bet kaip tiesą, kuri išlaisvina ir padeda priimti pagalbą ir patirti Dievo pagalbą, patiems stengiantis pagelbėti.
Kiek save pamenu, nuo labai mažų dienų nenorėjau būti silpnas. Atrodydavo, kad reikia prisišaukti Dievą kaip tokį, kuris padėtų tapti stipriam. Tada pasipylė nemažai religinių pastangų, tačiau jos buvo nukreiptos į tai, kaip išbristi iš savo silpnumo, kaip iš ligoto ir bijančio tapti labai galingiam. Drįsčiau sakyti, kad tai buvo ilgokas ir skausmingas kryžkelis tiek man, tiek tiems, kurie tuo metu buvo šalia. Ne tik šalia esantiems vaidindavau tokį, kokiu noriu būti, neleisdavau atrodyti sutrikusiam, nežinančiam, bet ir pats sau meluodavau.
Dievui nereikia, kad mes taptume daug galinčiais, viską žinančiais antžmogiais. Dievas kitaip nei mes patiriame, myli mus ne už kažką, bet myli nepaisant visko. Mano silpnumo pripažinimas bent jau sau padaro mane atvira žaizda, kuri verkiant šaukiasi Dievo, kur Dievas nustoja būti derybų patneris. Kartais galvojame, kad Dievas man skolingas, nes aš kurį laiką nedariau nesąmonių, nes aš kurį laiką laikausi jo nurodymų. Negaliu pasakyti, kad suprantu šią mintį iki galo. Kaip poezija, ši eilutė man labai patinka, kaip realybė – deja, mažiau.
Kas savanoriaujate „Carite“, žinote, kad kartais ateina žmonių, kurie prašo „būk mano Dievas, nes tu esi tas, kuris prisiima atsakomybę už mano gyvenimą ir mane išgelbsti“. Ir kartais, net labai gerais norais grindžiant, galima susikurti pragarą netgi „Carite“. Tad noriu pasidalinti keliais patarimais, kurie galbūt padės sutrumpinti tą laiką, kai švaistome jėgas imituodami gyvenimą užuot gyvendami, imituodami „Caritą“ užuot buvę „Caritu“, imituodam tikėjimą užuot nebijoję tikėti, nes neturime ką prarasti.
Pirma ir pagrindinė sąlyga norint patirti Dievo veikiančios meilės vaisius – būti savimi ir leisti Dievui apkabinti save, o ne nuosekliai kuriamą geriečio galinčiojo įvaizdį. Svarbu prisiminti, kad nei vienam iš mūsų nereikia pasikeisti, nereikia tapti kitokiais, kad Dievas pradėtų mus mylėti. Mums nereikia religinėmis praktikomis privilioti Dievo dėmesį. Tiesa, kurią švenčiame Bažnyčioje, yra ta, kad Dievas nepaleidžia mūsų iš akių ir kad Dievas puikiai žino mūsų silpnumus, kurie Jam nė kiek netrukdo mūsų mylėti. Tad svarbu yra pripažinti save ir ištarti: „Aš esu toks. Šiandien. Dėl įvairių priežasčių.“
Manau, kad šiandien mus visus stipriai kamuoja Adomo ir Ievos kompleksas – nepaisant to, kad gero norime, esame nuogi ir karštligiškai ieškome, kuo pridengti savo gėdą, kuo prisidengti prieš Dievą, kuris klausia „Kur tu esi?“ Manau, kad piktajam pernelyg dažnai pavyksta šitą Dievo klausimą „Kur tu esi?“ įgarsinti kaip grasinimą, nors tai nėra joks grasinimas, tačiau mūsų, ieškančių Dievo meilės, klausimas, priminimas atsimerkti, susivokti, kur atėjai gero norėdamas, neatstumti Dievo. Dievo žodžius esame kviečiami priimti ne kaip sąlygas, kurias išpildžius galima eiti Dievo keliais („aš esu čia, Dieve, su gerų darbų kraitele, dabar galime pasikalbėti“), bet priimti Dievo žodžius kaip gyvenimo žodžius. Jėzus turi amžinojo gyvenimo žodžius, bet jie nėra sąlygos, kad Dievas pradėtų mus mylėti – tai kvietimas gydytis, sveikti iš kompleksų, neleidžiančių būti savimi, varančių mus į savęs neigimą, slėpimą po įvairiais įvaizdžiais.
Man šią tiesą atskleidė nelabai malonus konfliktas su kardiologe. Esu tipinis lietuvis, kuris eina pas geriausius gydytojus ir bando papulti tiesiai į jų kabinetą. Radau kardiologę ir kelių, kaip pas ją pakliūti neužsiregistravus. Man nepatiko skaičiukai, kuriuos kaskart ji laikydavo rankose, ir jos žodžiai, kad situacija nesikeičia – ji nuosekliai blogėja. Galvojau parodysiu tikrą pasitikėjimą Dievu ir sakau: „Daktare, gal nebevarkime. Bus kaip Dievas duos. Nevažinėsiu pas jus, jūs turiite kitų užsimėmių ir pacientų, kuriems galbūt galite padėti, o ir pats turiu rimtesnių užsiėmimų.“ Gerai, kad ji buvo nemandagi – leido sau būti savimi, parodyti susierzinimą sakydama: „Jūs galite lankytis pas mane visą gyvenimą, bet jūsų gyvenime niekas nepasikeis, nes jūs pats nieko nekeičiate, nedarote nieko, ką jums sakau.“ Iš tikrųjų tas konfliktas man padėjo pažinti mano santykį su Dievu, pas kurį einu kaip pas šią gydytoją, atnešdamas jam savo mėsas ir sakydamas: „Viešpatie, tai aš, o dabar Tavo eilė iš manęs kažką tokio padaryti.“ Ir į Jo žodžius aš nelabai įsiklausau, kaip ir į tos kardiologės žodžius, kuri ištisus metus pasakojo, ką gi man reikia daryti, o aš galvodavau, kad jai taip reikia – išsipasakoti, laukdamas, kada ji pradės ką nors daryti. Kai, kardiologei mane pagąsdinus, ilgesnį laiką pradėjau nerimauti, ryte jai skambinu ir klausiu: „O tai ką gi man vis dėlto reikia daryti?“ Man atrodė, kad ji iš manęs prašo per mažų dalykų. Man reikia normalaus, greito pagijimo.
Tas pats su Viešpačiu – atrodo, kad jis manęs prašo per mažų dalykų. Turėjau tą patirtį, kad klausantis kardiologės ir stengiantis daryti, pamažėle situacija keitėsi. Tas pats su Dievu – pokyčiai mūsų gyvenime prasideda tada, kai iš Dievo klausytojų, vertintojų, tampame tais, kurie daro. Dievo žodžius priimti ne kaip sąlygas, kurias išpildžius mums priklauso teisėtas malonių atlygis, nes Dievas yra mums skolingas. Dievo žodžius turime priimti kaip gyvenimą grąžinančius žodžius, nes ne Dievui darome paslaugą laikydamiesi Jo žodžių, bet sudarome sąlygas veikti savo širdžiai, savo liguistam požiūriui.
Kitas svarbus dlaykas – tai leisti Dievui būti Dievu. Kartais su Dievu elgiuosi nelabai pagarbiai – stipriai apriboju Jo veikimo laisvę, kai sakau Dievui ateiti ir nurodau, ką Jis turi daryti, kiek gali veikti mano gyvenime. Turiu liguistą norą tapti savo gyvenimo šeimininku – kad ne Jėzus būtų mano gyvenimo Viešpats, nes Jis sunkiai prognozuojamas, veda, kur nesinori, bet labai reikia. Noriu Dievui padedant pats susitvarkyti ir tada palieku Dievą paraštėse. Šiuo atveju puikus pavyzdys galėtų būti Mergelė Marija, kuri pasako Dievui „Štai aš“. Dievui nėra negalimų dalykų. Reikia priimti savo silpnumą, su juo išlįsti į Dievo akivaizdą ir sakyti „Štai aš. Daryk su mano gyvenimu ne tai, ko aš noriu, o tai, ką reikia daryti, kad būčiau išgelbėtas.“
Mes kartais nežinome, ko prašome – kartais prašome, kad Dievas paliktų mus ramybėje, nes Jo veikimas sukelia skausmą. Dažnai girdžiu kitus žmones ir save sakant „Nieko, susitvarkysiu. Išpažinau, pasakiau Dievui, o dabar pats susitvarkysiu.“ Man dar niekada nepavyko ir dabar, kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad tikrai nepavyks. Reika ne pačiam save keisti, nes išeis įdomus produktas, bet leisti Dievui save auginti, leisti Dievui mane įgalinti būti savimi – žmogumi. Būti žmogumi reiškia būti ribotam, ir tai niekada nesikeis. Net įvairių mokymų padedamas netapsiu visagaliu. Ne viską suprantu, ir tikėtina, kad yra paklaida tarp to, kaip man atrodo, ir kaip yra iš tikrųjų. Pripažinimas sau, kad negebu susivokti, ir yra, ko man reikia, nes dažnai, ko prašau žmonių ar Dievo, skamba štai taip – „Padėkit man greičiau save pribaigti“. Dažnai bijau, kad parodęs žmonėms ar Dievui savo silpnumą, sulauksiu tikros pagalbos. Kartais sirgimo sukeliamus nepatogumus ir skausmą priimu lengviau ir mieliau nei sveikimo suteikiamą nežinią. Kai mes, sureikšminę savo norus, imame juos įgyvendinti neatsiklausę Dievo valios, tada Jėzus seka mums iš nugaros, tačiau reikia sekti Jėzumi, užuot pirvertus Jį mane sekti.
Daugiausia, ką man galima padaryti – tai nustoti blaškytis. Žmonės prie klausyklų dažnai klausia: „Ką gi man daryti, kad pasiekčiau Dievą?“ Dažnu atveju atsakymas yra paprastas – „Nustok daryti nesąmones.“ Reikėtų nepamiršti Jėzaus palaiminimų, užfiksuotų Kalno pamoksle. Kai man kartą teko užudotis grįžus namo susirasti sau artimiausią palaiminimą, teko pripažinti, kad nenoriu nei vieno iš tų Jėzaus palaiminimų, bet atvirkščiai – jų pilna yra mano kasdienybė, o aš vis tiek kartais jaučiuosi Dievo pamirštas, baudžiamas, bet ne laiminamas. Dievas kiekvieną iš mūsų gelbsti nepaisant, kokioje pozicijoje stovi – ar padedi, ar pats prašai pagalbos. Jėzus dar niekada neišėjo atostogų ir nepavedė mums daryti Jo darbų. Mes esame nesuvokiantys, ką Jėzus daro, bet tikintys, kad Jis tai daro dėl mūsų išganymo, todėl reikia pripažinti, kad nežinau, kas man yra gera, bet Dievas tai žino ir išpildys, jei tik Jam tai leisiu.
Žurnalas „Ateitis“
