Penktadienio dieną popiežius Pranciškus pradėjo nuo privačiai aukotų Mišių, o po to nuvyko į Kangemi kvartalą Nairobyje. Tai lūšnynų kvartalas, turintis apie 100 000 gyventojų, kurie gyvena labai vargingai, trūkstant tokių elementarių dalykų, kaip kad geriamas vanduo ar tualetai. Kvartale veikia šv. Juozapo Darbininko parapija, priklausanti jėzuitams.
Du gerai vietinę tikrovę pažįstantys žmonės, Pamella Akwade ir sesuo Mary Killeen viešai papasakojo, girdint Pranciškui ir kitiems, apie šio kvartalo ir kitų panašių kvartalų kasdienybę. Pirmoji priminė, kad net apie 60 procentų Nairobio gyventojų gyvena „neformaliuose“ būstuose, tačiau užima tik penkis procentus visos miesto teritorijos. Valdžia nesugebėjo pasirūpinti pigaus gyvenamojo būsto statybomis, alternatyvą už aukštą kainą pasiūlė žemės savininkai, o jos negalintys mokėti surentė palaikes pašiūres. Jose gyvena daug laisvai samdomų darbininkų, kuriems mokamas mažas atlygis. Valstybė užtikrina saugumą, pradinį švietimą, gerėja elektros ir geriamo švaraus vandens tiekimas, nesunkiai galima nusipirkti šviežių daržovių turguje, bet problemų netrūksta – pavyzdžiui, švaraus vandens tiekimas daug kur yra labai ribotas. Deja, šios problemos išnaudojamos politikoje: ne jų sprendimui, o saviems interesams.
Sesuo Killeen trumpai išvardijo daug kitų barakų kvartalų problemų. Pavyzdžiui, nusprendžiama juos nugriauti ir tai daroma su gausiomis policijos pajėgomis, samdytais mušeikomis ir buldozeriais, žmonėms galint tik paimti keletą daiktų į rankas ir persikelti į kitą barakų kvartalą, liekant tokiame pat skurde. Didelė problema yra gaisrai. Žmonės naudoja daug atviros ugnies, o lūšnos neturi jokios apsaugos. Daug lūšnynų, dėl patogumo, iškilo greta upių ar kanalų, tačiau dėl to neretai užliejami liūčių metu ar, paprasčiausiai, dėl industrinių darbų, kurie vykdomi nepaisant jokių normų. Nors valstybė deda pastangų užtikrinti ir plėsti būtinas socialines paslaugas, labai trūksta sveikatos paslaugų, trūksta saugumo, didelis nusikalstamumas, plačiai paplitęs narkotikų ir alkoholio vartojimas, seksualinis išnaudojimas. Dar skaudžiau, kai visa tai tiesiogiai ar netiesiogiai paliečia jaunuolius, net vaikus. Korupcijos mastas didžiulis. Ir taip labai neturtingi žmonės moka už tai, ko jiems net nežadama suteikti. Galingieji grobia žemę: ji pati, sakė vienuolė, šiuo metu bylinėjasi su vienu iš jų, kuris nori atimti jos kongregacijos išlaikomos mokyklos su penkiais tūkstančiais vaikų vienintelę sporto aikštelę. Bažnyčia daro didelį darbą, bet daug vienuolių vengia gyventi pačiuose lūšnynuose, pripažino vienuolė.
Jaučiuosi kaip namie, dalindamasis šiuo laiku su savo broliais ir seserimis, kurie, nesigėdiju pasakyti, užima specialią vietą mano gyvenime ir pasirinkimuose, - pasakė popiežius Pranciškus. – Esu čia, kad visi žinotumėte, kad jūsų džiaugsmai ir viltys, taip pat skausmai ir nerimas man yra svarbūs. Žinau sunkumus, su kuriuos susiduriate kasdien. Kaip galime tylėti apie patiriamas neteisybes?
Šventasis Tėvas taip pat paminėjo tai, ką jis pavadino „liaudies kvartalų išmintimi“, pamiršta ten, kur klesti grynas vartotojiškumas: solidarumas, bendrumo jausmas, dosnumas, vienybė. Kaip sakoma vienoje patarlėje, kur pavalgo dešimt, ten pavalgys ir dvylika. Tai dalykai, kurių nenusipirksi turguje, kurie neturi įkainio.
Iš kitos pusės, Pranciškus nenutylėjo blogybių, kurios susijusios su tarptautinės sistemos neteisingumu, kultūriniu kolonializmu, pačios valstybės neveiklumu, skrupulų neturinčių privačių asmenų interesais, galiausiai nusikalstamumu pačiuose lūšnynuose. Jis karštai paprašė visų savo klausytojų – politikų, Bažnyčios Kenijoje atstovų, pačių kvartalų gyventojų – stengtis, kad šeimos galiausiai galėtų gyventi tikruose namuose, su vandeniu, tualetu, elektros energija, virtuve, kad galėtų pasiekti aikštes, mokyklas, sporto aikšteles, poilsio ir meno centrus. „Mungu awabariki – Dievas jus telaimina“, atsisveikino Šventasis Tėvas.
