Trečiadienio rytą Šv. Petro aikštėje vyko tradicinė popiežiaus bendroji audiencija, kurioje šį kartą dalyvavo apie 30 tūkst. maldininkų. Popiežius Pranciškus italų kalba perskaitė jiems skirtą katechezę. Vėliau, kaip įprasta, jos santraukos buvo perskaitytos anglų, prancūzų, vokiečių, ispanų, portugalų, arabų ir lenkų kalbomis.
Tęsdamas katechezių ciklą apie šeimą, popiežius pirmiausiai paminėjo neseniai pasibaigusį Vyskupų Sinodo susirinkimą, svarsčiusį šeimos pašaukimą ir misiją Bažnyčioje ir šiuolaikinėje visuomenėje. Tai buvo malonės metas, - sakė popiežius audiencijos dalyviams. Sinodo tėvai man įteikė tekstą su savo išvadomis. Nurodžiau jį paskelbti, kad visi galėtų susipažinti su dvejus metus trukusio darbo rezultatais. Šiandien dar ne laikas kalbėti apie šias išvadas, nes aš pats turiu jas dar gerai apmąstyti.
Tačiau gyvenimas nestovi vietoje, ypač šeimų gyvenimas niekada nestovi vietoje. Jūs, brangios šeimos, visada esate kelionėje. Tad šiandien norėčiau atkreipti dėmesį į štai šį aspektą: šeimoje mes mokomės dovanoti ir vienas kitam atleisti. Šeima yra dovanojimo ir atleidimo mokykla, be kurios nė viena meilė ilgai netvertų. „Tėve mūsų“ maldoje, kurios pats Viešpats mus išmokė, Jis mus ragina prašyti Tėvą: „Atleisk mums mūsų kaltes kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“.
Neįmanoma gyventi be atleidimo,- sakė Pranciškus. Neįmanomas geras, sklandus šeimos gyvenimas neprašant atleidimo ir vienas kitam neatleidžiant. Juk dažnai pasitaiko vienam kitą įžeisti. Dėl mūsų pažeidžiamumo ir egoizmo tokie suklydimai neišvengiami. Tačiau mes turime visada tuoj pat gydyti sužeidimus, turime tuoj pat užmegzti nutrauktus saistus. Jei atidedame, vėliau tampa sunkiau tai padaryti. Kaip elgtis, kad lengvai gytų visi tokie sužeidimai? Neleisti, kad diena pasibaigtų nesusitaikius vyrui su žmona, tėvams su vaikais, broliams ir seserims tarpusavy, marčiai su anyta. Jei mokame tuoj pat prašyti atleidimo ir atleisti, žaizdos greitai gyja, o šeimos statinys tampa kaskart tvirtesnis, atsparus dideliems ir mažiems sukrėtimams. Tam nereikia didelių žodžių, gana švelnaus prisilietimo ir viskas atslūgsta. Niekada neužbaikite dienos susipykę! Aišku?
Jei išmokstame taip gyventi šeimoje, taip pat elgiamės ir už jos ribų, visur kur tik esame. Kai kas skeptiškai į tai žiūri, net ir ne vienas krikščionis mano, kad tai tik kalbos. Taip, tai gražūs žodžiai, bet neįmanoma jų pritaikyti kasdieniniame gyvenime. O vis dėlto galima, - sakė popiežius, - Dievui padedant, tikrai galima. Nes būtent gaudami Dievo atleidimą, mes savo ruožtu esame pajėgūs atleisti ir kitiems. Neveltui Jėzus mums siūlo kiekvieną dieną kalbėti „Tėve mūsų“. Šiandieninei visuomenei, kuri kartais yra negailestinga, būtinos tokios vietos, tokios aplinkos kaip šeima, kuriose mokomės vieni kitiems atleisti.
Sinodas sustiprino mūsų viltį ir šiuo specifiniu aspektu: šeimos pašaukimui ir misijai priklauso ir sugebėjimo prašyti atleidimo ir atleisti ugdymas. Atleidimas ne tik padeda išsaugoti šeimos vienybę, bet padeda ir visuomenei būti geresne, vengti žiaurumo. Kiekvienas atleidimo gestas sutvirtina ir visuomenės pamatus.
Bažnyčia, brangios šeimos, visada yra su jumis ir nori jums padėti, kad statytumėt savo namus ant tvirtos uolos, apie kurią kalbėjo Jėzus, - sakė popiežius. Taip pat ir šeimos gali daug nuveikti visuomenės ir Bažnyčios labui. Dėl to trokštu kad Gailestingumo Jubiliejus padėtų šeimos atrasti atleidimo lobį. Melskimės, kad šeimos visada sugebėtų atleisti, kad nė vienas žmogus nesijaustų paliktas vienas su savo kaltės našta. Dėl to visi kartu tarkime: „Tėve mūsų, atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“. Sakykime visi kartu: „Tėve mūsų, atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“. (Vatikano radijas)
