Spalio 19-23 dienomis Panevėžyje paminėtos Panevėžio garbės piliečio ir pirmojo vyskupo Kazimiero Paltaroko 140-osios gimimo metinės.
Spalio 19 d. 16 val. G. Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje buvo atidaryta leidinių, dokumentų ir fotografijų paroda skirta vysk. K. Paltarokui.
Spalio 22 d. K. Paltaroko gimnazija šventė vysk. Paltaroko gimtadienį ir Paltaroko gimnazijos vardadienį. Ta proga gimnazijoje vyko konferencija “Iš Panevėžio praeities: vyskupas K. Paltarokas ir jo epocha”. Pranešimus skaitė istorikai ir panevėžiečiai. Apie “Lietuvą Šventojo Sosto politikoje po provincijos įkūrimo ir Konkordato sudarymo” skaitė dr. Algimantas Kasparavičius. Konkordato sudarymas sustiprino Lietuvos pozicijas tarptautinėje arenoje ir gerokai apkarpė kitų tautų ambicijas-sakė dr. Kasparavičius. Kaip buvo formuojama vyskupija Panevėžyje nepalankiomis ano meto politinėmis aplinkybėmis, svarstė dr. Regina Laukaitytė.
Pokarinio Panevėžio vyskupijos gyvenimo peripetijas narstė doc. dr. Arūnas Streikus. Dr. Darius Juodis, remdamasis saugumo archyvuose esančia operatyvine medžiaga, nagrinėjo kaip vysk. K. Paltarokas ėjo savo Ganytojo pareigas Bažnyčios intensyvaus griovimo laikais. Popiet Emilija Juškienė kalbėjo apie Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros biblioteką. Gimnazijos mokytojas Juozas Brazauskas priminė vysk. K. Paltaroko rūpestį vaikų ir jaunimo ugdymu.
Albina Saladūnaitė dar kartą pristatė vysk. K. Paltaroko atminties ženklus Linkuvoje, Surviliškyje, Kaune, Panevėžyje. Apie vysk. Paltaroką, kaip Ganytoją ir Mokytoją, statytoją, meno žinovą ir sodininką.
Po konferencijos vysk. Paltaroko statytoje Kristaus Karaliaus katedroje buvo švenčiamos Šv. Mišios už I Ganytoją. Mišioms vadovavo ir tai progai skirtą pamokslą pasakė arkiv. Lionginas Virbalas. Drauge koncelebravo vysk. J. Kauneckas ir dar devyni vyskupijos kunigai. Mišiose giedojo Algirdo Viesulo vadovaujamas Panevėžio Muzikinio teatro choras.
Pamokslo pradžioje arkiv. Lionginas Virbalas priminė, jog šiandien yra minima dviejų Ganytojų diena-šv.pop. Jono Pauliaus II ir vysk. K. Paltaroko 140-osios metinės. Ganytojas pastebėjo, kad nors ir skirtingomis epochomis gyveno šios asmenybės, betgi jos suvokė svarbiausius savo laikmečio uždavinius, ir jiems pasišventė.
“Nedrąsu kalbėti,- sakė pamokslininkas,- kai yra dar gyvų žmonių, kurie bendravo su vyskupu, iš jo priėmė sutvirtinimo sakramentą, kurie prisimena jį.” Vysk. Paltarokas kūrė, statė... Tai paminklas ir neišdildomas pėdsakas ir viso Panevėžio miesto gyvenime. Asmenybės žavi tuo, kad jos yra įvairialypės, Dievo apdovanotos įvairiais talentais. Asmenybės juos leidžia į apyvartą, kad neštų naudą visiems. Tai ypač galioja vysk Paltarokui. Jis ir mokytojas, ir dėstytojas, ir profesorius. Jis nuo Liepojos iki Kauno ugdė mokinius, seminaristus. Jis-vadovėlių ir katekizmų, ypač katalikų tikybos pradžiamokslio autorius. Pradžiamokslis-bene didžiausiu tiražu pasklidęs lietuviškas kūrinys. Jis kreipė dėmesį į socialinius reikalus. Pabrėžtinas K. Paltarokas kaip sociologas. Prieš karą rašė tomis temomis. Tų temų niekuomet neapleido.
Vyskupas Paltarokas statė ne tik katedrą, kaip pastatą, bet ir gyvą bendruomenę. Vienas iš tų dalykų, kuris jam labiausiai rūpėjo, tai-jaunimas… Iš valdžios patyrė spaudimą... Jam taip pat rūpėjo spauda. Vyskupas pats tardavo tvirtą pamokymo ir padrąsinimo žodį. Jis norėjo, kad ir kunigai tuo kvėpuotų, todėl išleido vadovą sakyklai. Po karo, kai bandyta fiziškai sunaikinti Bažnyčią, jis stengėsi palaikyti pastoracinę dvasią. Vienu metu, jis liko vienintelis vyskupas Lietuvoje, perėmęs valdyti ir Vilniaus arkivyskupiją. Nepavyko jo palaužti. Nepavyko jam sudaryti bylos.
Minime daugialypę ir daugiabriaunę asmenybę, neišsibarsčiusią asmenybę,-sakė pamokslininkas. Įvairias šio Ganytojo veiklos sritis vienijo nuoširdus tikėjimas, kuris nuosekliai vedė jį per gyvenimą: nuo jo pašaukimo, jo atidumo įžvelgti, kas svarbiausia laikmetyje, iki pat mirties.
Vysk. Paltarokas buvo drąsus Bažnyčios žmogus, tikėjimo žmogus. Bet tas tikėjimas neuždarė jo į siaurą ratą. Nėra motyvo, norint veikti visuomenėje, atsisakyti bažnytinio matmens. Jo gyvenimas parodo, kaip būnant tvirtu tikėjime, prisidėti prie bendro gėrio ir visuomenės gerovės kūrimo.
Jis mokėjo sutelkti žmones bendram darbui. Jo gyvenimas skelbė: man yra gera, kai sekasi ir kitam. Kai suvokiu šalia esančiojo gėrį, aš gaunu papildomą gėrį. Nežinau, ką jis norėtų pabrėžti šiandien. Bet žinau, kad jis tikrai norėtų, jog būtų skelbiama evangelija. Būtų laikomasi jos prinicpų, ir kad Kristus vestų mūsų gyvenimą. Mūsų ateities perspektyvas. Jis tikriausiai ragintų ir toliau mus bėgti mums paskirtose lenktynėse. Todėl jo gyvenimas mums šviečia“, - sakė ganytojas.
Vatikano radijui kun. Algirdas Dauknys iš Panevėžio
