Sekmadienį, Šeimos Sinodas buvo užbaigtas iškilmingomis šventosiomis Mišiomis, kurias asamblėjoje dalyvavę vyskupai ir kunigai aukojo su popiežiumi Pranciškumi Šv. Petro bazilikoje. Mišių homilijoje popiežius dėkojo vyskupams už nueitą bendrą kelią, kuriame žvelgdami į Viešpatį ir į brolius visi kartu ieškojo naujų mūsų laikams skirtų Evangelijos kelių, kuriuose galėtų paskelbti šeimos meilės slėpinį.
Visų Jėzaus mokinių uždavinys, taip pat šiandien ir ypač šiandien, yra leisti žmonėms prisiliesti prie atjaučiančio gailestingumo, kuris gelbsti. Neregys elgeta Bartimiejus, apie kurį pasakojama šio sekmadienio Evangelijos skaitinyje, garsiai sušunka Jėzui, praeinančiam su mokiniais ir gausiu žmonių būriu; niekas išskyrus Jėzų nesustoja; nekreipdami dėmesio visi eina toliau. Jėzus, atsigręžęs į aklą elgetą, jam skiria visą dėmesį, klausia: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“ ir nors toks pasiteiravimas atrodo visai nereikalingas, Jėzus rodo, kad trokšta išklausyti mūsų poreikius. Trokšta tikro susitikimo su kiekvienu.
Kai žmonija ima šaukti dar garsiau, kaip Evangelijoje Bartimiejus, nėra kito atsakymo, kaip Jėzaus žodžiai ir jo širdis, kuriuos turime įsisavinti. Priešais žmonių nuopuolį ir susipriešinimą, Dievas atsiveria su gailestingumu. Ir šiais laikais gyvename gailestingumo laikais, kalbėjo Šventasis Tėvas.
Popiežius drauge perspėjo, kad sekantiems Jėzų gresia gundymų pavojus. Sekmadienio Evangelijoje minimos bent dvi pagundos. Viena jų – „apsipratusių su malone“, būdinga visiems, kurie nors darbuojasi Bažnyčioje, yra kurti kenčiantiesiems. Nė vienas iš mokinių nesustojo, kaip Jėzus. Nors išgirdo šaukianti neregį, ėjo toliau. Jeigu Bartimiejus aklas, mokiniai kurti. Jiems atrodo, kad šaukiančiojo problema – ne jų problema. Ir mes galime būti panašiai gundomi: neleisti, kad mus sutrukdytų nuolatinės problemos, bet praeiti pro šalį. Kaip tie mokiniai, būsime su Jėzumi, bet nemąstysime kaip Jėzus. Būsime jo grupėje, bet nemokėsime atverti širdžių, prarasime susižavėjimą ir entuziazmą. Tai „miražų dvasingumas“. Galime eiti per žmonijos dykumas nepamatę kas tai iš tikrųjų yra, o tik tai ką norėtume pamatyti. Kuriame pasaulio vizijas, tačiau nesutinkame su tuo ką mums prieš akis pastato Viešpats. Tikėjimas, kuris nesugeba įsišaknyti žmonių gyvenimuose lieka sausas, nesukuria oazių, o kitas dykumas.
Antrasis gundymas yra „tikėjimas pagal grafiką“. Galime eiti su Dievo tauta, tačiau jau turime savo grafiką, kuris viską numato; žinome kur eiti, kiek kam laiko skirti. Ir visi turi gerbti mūsų ritmus ir kiekvieną trukdantį nepatogumą. Rizikuojame tapti kaip Evangelijos būrys, kuris praranda kantrybę ir perspėja Bartimiejų. Turi būti atmesti visi, kurie trukdo arba yra netinkami. Tačiau Jėzus nori apimti, ypač tuos, kurie yra paribyje ir Jo šaukiasi. Visi jie, kaip Bartimiejus, turi tikėjimą, nes suvokimas, kad tau reikia išganymo yra geriausias būdas susitikti su Jėzumi.
Tęskime kelionę, kurios mums trokšta Viešpats. Jo prašykime, kad matytume išgydytųjų ir išgelbėtųjų akimis, iš kurių sklistų šviesa, primenanti grožį to, kuris apšvietė. Nepasiduodami pesimizmui ir nuodėmei, ieškokime ir matykime Dievo šlovę, kuri atsispindi gyvajame žmoguje.
Sekmadienio Vidudienio malda: Bažnyčia eina su paskutiniaisiais
Dievo svajonė visuomet buvo suburti tautą, pašaukti ją ir vesti į laisvės ir taikos žemę. Tai troškimas eiti kartu su žmonija. Būtent tai ir reiškia žodis „Sinodas“, „ėjimas kartu“, priminė popiežius Vidudienio maldos susitikime sekmadienį pasibaigus Sinodo užbaigimo Mišioms. Tauta, pagal Dievo širdį, yra šeima, sudaryta iš šeimų, kurioje pavargusieji nėra atmetami, paliekami likimo valiai, nes eina žingsnis žingsnin su kitomis, nes ši tauta eina su paskutiniaisiais, taip, kaip daroma šeimose. Kaip Jėzus, kuris tapo paskutiniuoju su paskutiniaisiais ne todėl, kad atstumtų turtinguosius, didžiuosius ir pirmuosius, o todėl, kad tai vienintelis būdas išgelbėti taip pat juos, kad visi būtų išgelbėti. Popiežius atvėrė širdį ypač toms šeimoms, kurios su tūkstančiais pabėgėlių jau daug savaičių keliauja per Europą su kūdikiais rankose ieškodami atvertų durų ir solidarumo. Taip pat šios labiausiai kenčiančios šeimos, išrautos iš savo žemių, per asamblėjoje dalyvavusius ganytojus buvo su mumis Sinode, buvo mūsų maldose ir darbuose. Šie žmonės, kurie trokšta orumo ir šios šeimos, kurios nori taikos, ir toliau pasilieka su mumis, Bažnyčia jų neapleidžia, nes priklauso Dievo tautai, kurią Jis nori išvaduoti iš vergijos ir vesti į laisvę.
Popiežius Pranciškus
