Šeštadienį po pietų vykusioje paskutinėje Vyskupų Sinodo generalinėje kongregacijoje buvo priimtas baigiamasis dokumentas. Balsavime dalyvavo 265 Sinodo tėvai, dviejų trečdalių balsų daugumą gavo visi 94 baigiamojo dokumento paragrafai. Daugumai dokumento paragrafų pritarta beveik vienbalsiai; du paragrafai, kalbantys apie sužeistas šeimas, išsiskyrusiųjų ir antrą civilinę santuoką sudariusių katalikų sielovadą, priimti vos vienu ir keliais balsais daugiau nei reikalaujamas minimumas.
Šeštadienio vakarą vykusioje paskutinėje spaudos konferencijoje kalbant apie baigiamąjį dokumentą buvo pabrėžta, kad juo dar kartą patvirtintas Bažnyčios mokymas apie neišardomą sakramentinę santuoką, kuris yra ne jungas, bet Dievo dovana, tiesa, kurios pagrindas yra Kristus ir jo ryšys su Bažnyčia. Tačiau tuo mat metu pabrėžiamas ir gailestingumas, reikalaujantis priimti sužeistas šeimas. Baigiamajame dokumente nenaudojami tokie terminai kaip „Komunija išskyrusiems“, bet pabrėžiama, kad jie nėra ekskomunikuoti, rekomenduojama, kad vyskupai įžvalgiai atkirai ištirtų komplikuotas šeimų situacijas.
Štai kas sakoma tik vieno balso persvara priimtame 85 baigiamojo dokumento paragrafe:
„Šv. Jonas Paulius II pasiūlė bendrą kriterijų, kuris yra šių (išsiskyrusių ir antrą santuoką sudariusių katalikų) situacijų vertinimo pagrindas. „Tegul ganytojai žino, kad dėl tiesos meilės turi gerai orientuotis ir suprasti padėtį. Juk yra skirtumas tarp tų, kurie stengėsi išsaugoti pirmąją santuoką ir visai neteisingai buvo palikti, ir tų, kurie suardė teisėtą santuoką dėl sunkios savo kaltės. Pagaliau yra ir tokių, kurie iš naujo susituokė, kad galėtų išauklėti vaikus, o jų sąžinė subjektyviai įsitikinusi, jog galutinai iširusi ankstesnė santuoka niekada nebuvo teisėta“ (FamiliarisConsortio, 84). Tad kunigų pareiga palydėti žmones savo situacijos tyrimo keliu, vadovaujantis Bažnyčios mokymu ir vyskupo nurodymais. Šiame procese reikalinga sąžinės sąskaita, apmąstymų momentai ir atgaila. Išsiskyrusieji ir vėl susituokusieji turėtų savęs klausti kokia buvo jų laikysena vaikų atžvilgiu kai santuoka pateko į krizę, ar jie bandė susitaikyti, koks palikto sutuoktinio likimas, kokios buvo naujos santuokos sudarymo pasekmės kitiems šeimos nariams ir tikinčiųjų bendruomenei, kokį pavyzdį jie patys duoda jauniems žmonėms, kurie ruošiasi santuokai. Toks nuoširdus apmąstymas gali sustiprinti pasitikėjimą Dievo gailestingumu, kuris yra skirtas kiekvienam žmogui.“
Šiame baigiamojo dokumento paragrafe toliau sakoma, kad būna aplinkybių, kurios sumažina arba panaikina žmogaus atsakomybę arba pakaltinamumą, kad kai kuriose situacijose žmogus negali elgtis kitaip, tad visada reikia ištirti atsakomybę už konkrečius veiksmus ir sprendimus.
Baigiamajame dokumente paliestas ir žiniasklaidos dažnai keltas homoseksualių asmenų statusas. Pabrėžėta, kad Bažnyčia negali pritarti homoseksualioms sąjungoms, tačiau dar kartą primenama, kad šie asmenys negali būti diskriminuojami. Sinodo dokumente kalbama apie pabėgėlių, dėl migracijos išardytų, persekiojamų šeimų padėtį. Specifinių pamastymų skirta moters fundamentaliam vaidmeniui šeimoje, taip pat vaikams, jų ugdymui, skirtingų kartų žmonių ryšiams. Pabrėžiamas įvaikinimo ir kitokių pagalbos našlaičiams formų kilnumas.
Dalis baigiamojo dokumento kalba apie regimo santuokai kokybės kėlimą, taip pat apie lytinį švietimą, kuriame visada turi būti pabrėžiama meilė ir atsakomybė, taip kaip enciklikoje „Humanae vitae“ mokė palaimintasis Paulius VI.
Galiausiai Sinodo tėvai prašo, kad Šventasis Tėvas paskelbtų dokumentą apie šeimą. Tad, kaip pastebėjo šeštadienio vakaro spaudos konferencijoje t. FedericoLombardi SJ, užbaigus šią Sinodo asamblėją, Bažnyčios mąstymų apie šeimą kelias nesibaigia. Lauksime, kad Šventasis Tėvas, atsižvelgdamas į Sinodo siūlymus, paskelbtų dokumentą. Laukiame ir einame pirmyn.
