Čia prie Jėzaus prieina Zebediejaus sūnūs Jokūbas ir Jonas ir kreipiasi: „Mokytojau, mes norime, kad padarytum, ko prašysime“. Jis atsakė: „O ko norite, kad jums padaryčiau?“ Jie tarė: „Duok mums sėdėti vienam tavo šlovės dešinėje, kitam – kairėje!“ Jėzus atsakė: „Patys nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią aš gersiu, ir būti pakrikštyti krikštu, kuriuo aš būsiu krikštijamas?“ Jie sako: „Galime“. Bet Jėzus jiems pasakė: „Beje, taurę, kurią aš gersiu, jūs gersite, ir krikštu, kuriuo aš būsiu pakrikštytas, jūs irgi būsite pakrikštyti. Tačiau ne mano reikalas duoti vietą savo dešinėje ar kairėje, – tai bus tiems, kuriems paskirta“. Tai išgirdę, dešimtis supyko ant Jokūbo ir Jono.
Pasišaukęs mokinius, Jėzus prabilo: „Jūs žinote, kad tie, kurie laikomi tautų valdovais, engia jas ir jų didžiūnai rodo joms savo galią. Tarp jūsų yra ne taip! Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas. Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“. (Mk 10, 35–45)
TAS, KURIS TARNAUJA, Mons. Adolfas Grušas
Šio sekmadienio Mišių Žodžio liturgijos centre yra šviesus ir drauge gluminantis žodis: „tarnas“. Viešpats Jėzus kaip tik taip apibūdina save: „Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam būtų tarnaujama, bet kad pats tarnautų ir savo gyvybės kaina daugybę išpirktų“. Tai pats gražiausias liudijimas apie Dievą, nes apie Jį žinome tik tai, ką matėme Jėzaus, įsikūnijusio Dievo, asmenyje. Šia prasme Dievą galime suvokti, kaip nuolat ateinantį pas mus Gyvybės Davėją. Mūsų gyvybė – tai pirmasis Dievo darbas, nuveiktas mūsų labui. Dievas pasitarnauja mums. Jis ateina pas mus, kad mylėtų ir teiktų mums nuolatinę pagalbą.
Viskas prasidėjo nuo prašymo, apvertusio aukštyn kojomis iki tol mokinių įsivaizduotą Dievo ir žmogaus santykį. Du mokiniai, tokie, kaip ir mes, kaip daugumas „religingų“ žmonių, ko gero, kaip visi pasaulio žmonės, kreipiasi į Jėzų – Dievą, prašydami, kad Jis įvykdytų jų valią, išklausytų jų troškimus, įgyvendintų svajones.
„Duok mums sėdėti vienam tavo šlovės dešinėje, kitam – kairėje!“
Ko gero, reiktų sakyti, kad pats didžiausias stebuklas, kurį Jėzus padarė savo mokiniams buvo jų troškimų pakeitimas, taip, kad galiausiai viskas baigtųsi tuo, jog jie prašo, kad išsipildytų Dievo valia. To Jis mokė apaštalus ir Viešpaties maldoje: „Teesie Tavo valia, teateinie Tavo karalystė“. Ir dabar, atsiliepdamas į Jokūbo ir Jono troškimą tapti pirmaisiais dangaus karalystėje, Jis aiškina jiems: „Tie, kurie laikomi tautų valdovais, engia jas ir jų didžiūnai rodo joms savo galią. Ne taip bus su jumis!“ Žvelgdami į Jėzų, matome, kad Dievas neturi sosto. Jis persijuosia rankšluosčiu ir atsiklaupia prieš kiekvieną iš mūsų. Jo karalystė apsiriboja nedideliu plotu, kurio pakanka nuplauti kojas. Iš ten, žvelgdamas aukštyn, Jis ieško kiekvieno savo mokinio akių, trokšdamas šio pasaulio žaizdas aptvarstyti savo šviesos tvarsčiais. Visuomet, kai jaučiamės esą aukštesni už kitą, mes esame labiausiai nuo to žmogaus atitolę, tuo tarpu Dievas yra labai arti – prie žmogaus kojų.
Mes iš tikrųjų iki galo dar nesame įsisąmoninę, ką reiškia Dievo – mūsų tarno paveikslas. Šeimininkas kelia baimę, o tarnas – ne. Evangelija – Geroji Naujiena atnešė žinią apie tai, kad atėjo galas epochai, kuomet Dievo reikėjo tik bijoti. Šeimininkas reikalauja visko tik sau, tuo tarpu tarnas įsipareigoja kitam. Kristus viską daro tam, kad būtų įamžinta visa tai, ką gražaus kiekvienas jo vaikas turi širdyje. Šeimininkas pasinaudoja kitų pagalba, o Dievas neišnaudoja mūsų, bet pats rūpinasi mūsų reikalais. Šeimininkas baudžia, tarnas pagelbsti. Dievas nereikalauja, kad mes būtume pasaulio žiburiai, bet padeda, kad tokiais taptume.
Dievas nepailsdamas gaivina mus, teikia jėgų ir kantrybės, suteikia mums laisvę, kad galiausiai ir mes, kaip Jis, taptume gyvybės tarnais. Juk iš tiesų pats didžiausias įvertinimas, skirtas žmogui, irgi susijęs su tarnavimu: „Gerai, ištikimasis tarne, eikš į savo šeimininko džiaugsmą“… (Vatikano radijas)
