Pranašo Izaijo knygoje randame keturias giesmes - pranašavimus apie Viešpaties Tarną, kuris bus tautų šviesa (42,6) ir neš išganymą iki žemės pakraščių (49,6). Šis Tarnas kentės, bus paniekintas, skausmų vyras (53,3). Jis bus sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo kris kirčiai už mūsų kaltes ir mes būsime išgydyti jo žaizdomis (53,5).
Pranašo Izaijo knyga parašyta maždaug 700 metų prieš Kristų, bet joje tiesiog fotografiškai pateikiama Jėzaus tarnystė ir kančia už mūsų nuodėmes. Krikščioniškoji tradicija vienbalsiai šias pranašystes taiko Jėzui. Jis prisiėmė mūsų kaltes, kentėjo už mūsų nuodėmes ir savo mirtimi ant kryžiaus jas sunaikino.
Kai du Jėzaus mokiniai Jonas ir Jokūbas paprašė savo Mokytoją privilegijos sėdėti jo šlovės dešinėje ir kairėje, Jėzus atsakė: „Patys nežinote, ko prašote“, ir susikvietęs mokinius jiems kalbėjo: „Žmogaus Sūnus atėjo, kad tarnautų ir savo gyvybės kaina daugybę išpirktų“ (Mk 10,45).
Jėzaus mokinių prašymas užimti garbingas vietas šalia savo Mokytojo liudija ne tik apie šių mokinių, bet ir apie visų žmonių norą būti reikšmingais, turėti valdžios bei galios kitiems žmonėms. Tokiu būdu žmogus tikisi turėti garbės, įtvirtinti save ir tuo pačiu užsitikrinti saugumą. Juk velnias taip pat gundė Jėzų, žadėdamas jam visas pasaulio karalystes, jei tik jis pagarbins jį, šėtoną.
Daugelis žmonių, daug nesusimąstydami, pasiduoda šiai pagundai. Tik prisiminkime, Seimo ar savivaldybių rinkimus; daugelis puoselėja viltį užimti svarbius postus. Tiesiog utopija mąstyti, kad visi kandidatai nori tarnauti Lietuvai ir rūpintis žmonių reikalais. Duok Dieve, kad klysčiau, bet remiantis šiandiene tikrove, galima drąsiai teigti, kad nemaža dalis kandidatų veržiasi į valdžią, turėdami egoistiškų išskaičiavimų.
Net mes, dvasiškiai – vyskupai ir kunigai – taip pat esame gundomi ne tarnauti, bet valdyti ir bet kurį dvasiškį gali ištikti bėda, jei užmirštamas Jėzaus pavyzdys. Tikinčiųjų bendruomenė ne kartą liūdi, matydama, kad tas, kuris turėtų su meile tarnauti ir traukti žmones prie Dievo ir Evangelijos, tarnauja sau pačiam.
Noras valdyti visuomet kyla iš savimeilės, o iš tikros meilės - noras tarnauti ir daryti gera kitiems. Tarnavimas yra meilė, kuri rodoma ne žodžiais, bet darbais. Šią meilę labai taikliai apibūdina apaštalas Paulius: „Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria (1 Kor 13, 4-7).
Šitaip mylėjo Jėzus ir šitokie privalome būti mes visi, jei norime sąžiningai sekti paskui Jėzų, o ne tik imituoti, kad jį sekame. Kiekvienas tikintysis, pažymėtas Krikšto antspaudu, turi giliausiai suvokti esąs pašauktas tarnauti žmonėms, visuomenei, Tėvynei ir turi šalinti iš savo gyvenimo visa tai, kas nors kiek atsiduoda noru valdyti ir viešpatauti. Tai pasiekti nėra lengva. Tarnavimas – tai sunkus menas, kurį sugeba įvaldyti tik gilia meile besivadovaujantys ir į Dievą atsirėmę žmonės. Šį meną įvaldo geri tėvai, kurie pasiaukojančiai atlieka savo pareigas, rūpindamiesi perduoti vaikams tą gėrį, kurį jie paveldėjo iš savo tėvų ir senelių. Šitaip su meile tarnauja geri kunigai, kurie nuo ryto iki vakaro save dalija kitiems, siekdami, kad žmonės pažintų ir pamiltų Jėzų ir jį mylėdami pilnutinai išsiskleistų kaip žmonės ir krikščionys.
Jėzus neatėjo į žemę dalyti privilegijų ir aukštų vietų; jis atėjo tarnauti, suvienyti savo sekėjus į vieną bendruomenę - Bažnyčią ir visus nusivesti į Tėvo namus.
Tarnavimas su meile galimas tik puoselėjant krikščionišką nuolankumą, kurio mokė Jėzus. Jis kalbėjo : „Mokykitės iš manęs, nes aš esu romus ir nuolankios širdies“ (Mt 11, 29). Pasipūtęs ir apie save labai gerai manantis žmogus niekuomet nepajėgs gerai tarnauti. Žmogaus puikybė yra didžiausia kliūtis tarnauti Kristaus pavyzdžiu, nes ji neleidžia pasilenkti prie silpno žmogaus.
Apaštalas Paulius ragina: „Mes turime vyriausiąjį kunigą <...> Dievo Sūnų Jėzų, taigi tvirtai laikykimės tikėjimo“ (Žyd 4, 14-15). Iš šio vyriausiojo kunigo mokykimės nusižeminti, mylėti ir tarnauti. Tik čia glūdi visa žmogiškosios būties didybė.
Arkivysk. Sig. Tamkevičius
