Evangelijos pagal Morkų skyriuje „Apaštalų išsiuntimas“ sužinome apie nepaprastą Jėzaus pasitikėjimą savo mokiniais. Juk visose Evangelijose Jėzus gydo, laimina, ramina žmonių skausmą: tiek dvasinį, tiek ir fizinį, kai mokiniai tuo tarpu yra tik palydovai ir Jėzaus padarytų stebuklų liudytojai. O čia jau sužinome, kad Jėzus siunčia mokinius eiti po du į pasaulį ir jį keisti. Dar daugiau. Čia pirmą kartą sužinome ir išgirstame, kad Jėzus savo mokiniams pirmą kartą suteikia dvasinę valdžią. Jie veikdami Jėzaus vardu yra aukščiau bet kokios netyros dvasios ar ištisų demonų pulkų.
Atrodo, ši Jėzaus pasiuntinybė ir pasitikėjimas savo mokiniais išsipildė su kaupu. Evangelistas Morkus pastebi: „Jie iškeliavo, ragino atsiversti, išvarė daug demonų, daugelį ligonių tepė aliejumi ir išgydė“ (Mk 6, 12). Taigi ši gera mokinių pradžia primena ir mums, kad esame ir mes kviečiami skleisti Dievo žinią šių dienų pasaulyje ir niekada nenuleisti rankų.
Nuo ko mokiniai pradeda savo pasiuntinybę? Pirmiausia jie ragina atsiversti: rūpinantis ne tik savimi ir savo daiktų pasauliu, bet visų pirma kviečia atsigręžti į Dievą. Vien tik daiktų perpildytas mūsų pasaulis neša ligas, susipriešinimus, pavydą ir galop – mūsų menkų dvasinių tvirtovių lengvą pavergimą netyrąja dvasia. Kartais gaila žiūrėti į žemę, kuri yra virtusi tyrlaukiu. Bet kaip baisu, jei ta vieta virsta jau ir netyrosios dvasios buveine. O kas ta netyrosios dvasios buveinė? Tai pirmiausia žmogus, valdomas nevilties ir tamsiausių žemės pradų, kurie lyg sunkiausios grandinės sukausto žmogaus valią ir jėgas, atima malonę regėti Dievo darbą savyje ir artimo žmogaus veide.
Bet koks dvasinis ar fizinis žmogaus pagijimas turėtų prasidėti nuo atsivertimo ir sąžiningo prisipažinimo Dievui ir sau. Jei sunkiai susirgęs ligonis vis klausia: „Kodėl aš? Kodėl man?“, tol bet koks pajudėjimas iš mirties taško, dvasinis pragiedrėjimas sunkiai įmanomas. Gal geriau vertėtų susimąstyti, įsiklausyti ir paklausti: „Viešpatie, ką tu nori man pasakyti šiuo išbandymu?“ – išpažinti savo kaltes ir atsiprašyti.
Mielieji, atsiprašymo ir susitaikymo malonė yra vienintelis kelias, kuris veda į orią žmogiškąją pilnatvę.
Kun. Egidijus ARNAŠIUS
Airija
